Viskas kartojas, viskas. Tik pasikeičia veidai, grindys, papuošimai, oras, tavo kūnas. Bet tai tik detalės. Kas galėtų abejoti, kad žmonės yra ne robotai, nepastebimai užprogramuoti mūsų kūrėjų? Ankstyvos vaikystės beveik nieks nepamena, ką kalbėti apie kūdikystę. O juk tada buvo nuveikta daugiausia varžtelių užsukimų. Viskas kas svarbu, yra paslėpta. Kodėl žmogus yra pasmerktas amžinam to- kas- paslėpta atradinėjimui? O kam slėpti? Nes tai svarbu. O argi būtina žmogui viską sugadinti?