Taigi, kaip tradicija, gale metų aprašau savo pokyčius. Šiais metais daug paaugau: pradėjau dirbti Rimi, visai padoriai susibendravau su naujom grupiokėm, susitraukė viltys ir dingo struktūra. Iš išorės viskas gerai, tačiau viduje visiška tuštuma. Jei nekimčiau maisto, jausčiausi lavonas. Baisus jausmas. Jei seniau by default jausdavausi gerai ar bent pakenčiamai, tai dabar by default jaučiuosi niūriai ir kuprotai, lyg mane slėgtų ne mano skruzdėlytės, o ant kupros sėdėtų dramblys. Pats blogiausias pasikeitimas - barako tūsai. Tiesiog dabar pamačiau, ant kiek aš bijau vaikinų.  Visiškai freak'inu. Noriu gyventi viena, savo kokone. Kad nebebūtų barako tūsų, bernų mūsų kambary. Mirė baba. Dabar viskas geriau. Švara, tyla. Jos visai netrūksta. Tik laidotuvės buvo pats keisčiausias dalykas. Tada aš jaučiausi mirus, lyg tai aš būčiau lavonas. Visi jausmai užblokuoti. Įdomu ir tai, kad Deimantė taip pat neverkė.

2015 metų atributai:
Mėlyni plaukai
Emocinis dugnas
2 naujos ,,mamos"
Rimi
Suvokimas, kad man nepaeina su vaikinais
Visai sėkmingas įsiliejimas į grupę
Suvokimo, kad turėsiu gyventi toliau atėjimas, gebėjimas planuoti tolesniai ateičiai
Babos mirtis

Yra daug protingesnių už mane. Protingesnių, malonesnių, šaunesnių, draugiškesnių, gražesnių. Kaip taip gali būti? Kaip TAIP? Ne ne ne. AŠ turiu būti pati gražiausia, protingiausia, geriausia. Bet taip nėra ir tai mane drąsko. Aš nesu mėgstamiausia. O turiu būti. Ir ne tik mėgstamiausia, visa -iausia, kiek -iausia yra. Ir blogiausia, ir gerniausia vienu metu. AŠ AŠ AŠ. Ir net nejuokauju. Tik tai mane išgelbės.

-Tėveli, ar tu manęs nekenti?
- -
-Haa, tu manęs nematai, o aš tave matau. Tu manęs nemaaTAAIiiII, hahaha
-Duok man dirbt.

Just happened today. Vaikų ir suaugusių pasaulis in a nutshell.
Berniukui ~5 metai, šviesių plaukų, gražus, manęs nebijojo (must have secure attachment to the father).

Gyvenimas- žaidimas. Visi turi roles, net jeigu taip ir neatrodo. Pasirenki ir varai, tipo. Kai kurie taip susijungia su savo rolėm, kad tai pamiršta. O tu nepamiršk. Ir žaisk žmogų- anteną.

Manau, tapau oficialiai įrašyta į nematomų žmonių gretas. Jeigu iki šiol nematoma jaučiausi tik savo galvoje, dabar tai visai legit ir realybėje. Tiesiog visas pasaulis mano nugalėjo. Pripažįstu, pasiduodu, aš nugalėta ir gyvenu (gyvenu?) į minusą. Negaliu išeiti iš keturių sienų, tiesiog nenoriu žiūrėti į žmones, su jais kalbėti, jiems šypsotis ar dar ką (aišku, išskyrus vyrus, aš juos myyyliu). Apskritai jau net nekalbu, kad einu iš proto, jau seniai nebeliko jokių ribų. Valerijonas, maistas, alus, degtinė, peiliukai, miegas, vėmimas... kad tik dingtų ta supista gėda. Tiesiog jau nuo pradžių mačiau, kad jinai mane trigerina. Bet dabar aš bent turiu supratimą kas vyksta, tad galiu adekvačiau reaguoti. Apskritai nusivyliau šiais metais. Tiesiog tas barjeras tarp manęs ir tarp kitų žmonių nedingo, kad ir kaip aš būčiau besistengus. Aišku, tapau daug kalbesnė, nes čia visi mane laiko protinga, aš daugiausiai reiškiuos per paskaitas ir panašiai. Esu labai dėkinga visoms dėstytojoms ir savo grupiokams, jie man labai padėjo.

Bėgant ant galvų
Skruzdėlių mažų
Sutraiškau joms galvas ir kojas.

Jei jos žodį man ištart galėtų, kad aš jas išgirsčiau.
Arba taptų didesnėm, kad aš jas matyčiau.
Gyvos jos išliktų.

Grįžtanti Saulė,
Šildo mano skruostus.
Pamačius mano baltus dantis,
Džiugina akis
Ir sudegina visus juodus šešėlius.

Žinote tą vaizdą kompiuterio ekrane, kai su šlapiom rankom palieti nešiojamo kompiuterio  kvadratėlį? Tai aš.

Viskas kartojas, viskas. Tik pasikeičia veidai, grindys, papuošimai, oras, tavo kūnas. Bet tai tik detalės. Kas galėtų abejoti, kad žmonės yra ne robotai, nepastebimai užprogramuoti mūsų kūrėjų? Ankstyvos vaikystės beveik nieks nepamena, ką kalbėti apie kūdikystę. O juk tada buvo nuveikta daugiausia varžtelių užsukimų. Viskas kas svarbu, yra paslėpta. Kodėl žmogus yra pasmerktas amžinam to- kas- paslėpta atradinėjimui? O kam slėpti? Nes tai svarbu. O argi būtina žmogui viską sugadinti?

Kol aš turiu savo vaizduotę man nieko nereikia. Smegenys yra labilios- jas įtikint tai tas pats, kas įtikint mažą 5iametę neūžaugą. Kuri tiki netikrom pasakom. Ironiška, bet kai buvau penkerių netikėjau pasakom. Atsisakydau jų, išskyrus vieną mamos originalią pasaką, vieną  vienintelę. Ir ne dėl to, kad ji itin patikdavo, o dėl to, kad ji buvo sukurta mamos. Kaip ir neatsisakyčiau šios savo šiūveliūros, kuri dabar yra mano, pačios rašančiosios, dalis, o ne mano mamos, kurios dalis seniau būdavau aš. Taigi, kuo aš vyresnė, tuo lengviau pasiduodu pasakom. O dar sakau, kas aš ne kaip mano mama, kad mes visai nepanašios (aš jai nuolat priekaištauju, kad ji kosmose gyvena, nes pastebi gyvenime atrodo tik gražius dalykus). Obuolys nuo obels netoli terieda.

Iš moterų, pačios tragiškiausios yra protingos moterys. Turinčios skvarbų, viską perregintį protą. Ši savybė moteryje nėra pati iš savęs tragiška. Ji būtų šauni, jei payzdžiui, mūsų protinga moteris būtų gimus vyru. Vyro protas vaikšto vienas, nėra kartu einančių rėžiančiai susikabinusių savybių. O moters protas vienas nevaikščioja. Jį už parankės visada yra paėmusios didelės baimės, dideli charakterio trūkumai ar nepatrauklus kūnas.

Žinot kokia mintis mane aplankė, mano mylimieji mielieji įsivaizduojami (o jeigu tu turi akis ir dar kai ką, tai žinok- tu mano mylimiausias ir mieliausias, tikrai) skaitytojai?

Žmonės, kurie galvoja, kad visi kiti jų nemėgsta, nekenčia, kad jie niekam neįdomūs ir nuobodūs- pažiūrėkit į savo vidų. Ne, ne nuo to gėdos ir savigraužos stulpo, rėkiančio, kad tu ir pats savęs nemėgsti, nekenti, esu sau pats neįdomus ir nuobodus. Ne. Pažiūrėkit, kaip jūs patys žiūrit į kitus žmones. Argi jūs patys juos nuoširdžiai mėgstat ir laikot įdomiais ir dėmesio vertais? 

---

O gal aš visdėlto nieko nenoriu. Ir nieko į save nekiščiau. Juk ne iškamša aš or smth.

Ir vieną akimirką, nekantriai belaukiant kasos eilėje, užlindinėjant į dušą ar bėgant į autobusą pasisveikina sugrįžus mano Dievo dalelė. Švelniai apgobia, nustelbia visas gargaliuojančias mintis ramumu, kad dabar- tikrai- viskas- bus- gerai. Ir taip būna. Kol jos vėl neišvaro.

Visada norėjau gyventi Antro Pasaulinio Karo metais. Galbūt dėl to, kad mano vidinis neužsičiaupiantis abejingumas ir už nugaros stovintis nerimas sutaptų su išorėje matomais dalykais. Taip įgaučiau vidinę ramybę, nes susiliečiau su aplinka. Tuomet vi- siems gyvenimas buvo savaime su druska, cukrum ir pipirais, o dabar visko reikia įsiberti pačiam. Prėskas gyvenimas nesiduoda toks būti.