Manau, tapau oficialiai įrašyta į nematomų žmonių gretas. Jeigu iki šiol nematoma jaučiausi tik savo galvoje, dabar tai visai legit ir realybėje. Tiesiog visas pasaulis mano nugalėjo. Pripažįstu, pasiduodu, aš nugalėta ir gyvenu (gyvenu?) į minusą. Negaliu išeiti iš keturių sienų, tiesiog nenoriu žiūrėti į žmones, su jais kalbėti, jiems šypsotis ar dar ką (aišku, išskyrus vyrus, aš juos myyyliu). Apskritai jau net nekalbu, kad einu iš proto, jau seniai nebeliko jokių ribų. Valerijonas, maistas, alus, degtinė, peiliukai, miegas, vėmimas... kad tik dingtų ta supista gėda. Tiesiog jau nuo pradžių mačiau, kad jinai mane trigerina. Bet dabar aš bent turiu supratimą kas vyksta, tad galiu adekvačiau reaguoti. Apskritai nusivyliau šiais metais. Tiesiog tas barjeras tarp manęs ir tarp kitų žmonių nedingo, kad ir kaip aš būčiau besistengus. Aišku, tapau daug kalbesnė, nes čia visi mane laiko protinga, aš daugiausiai reiškiuos per paskaitas ir panašiai. Esu labai dėkinga visoms dėstytojoms ir savo grupiokams, jie man labai padėjo.