Ir vieną akimirką, nekantriai belaukiant kasos eilėje, užlindinėjant į dušą ar bėgant į autobusą pasisveikina sugrįžus mano Dievo dalelė. Švelniai apgobia, nustelbia visas gargaliuojančias mintis ramumu, kad dabar- tikrai- viskas- bus- gerai. Ir taip būna. Kol jos vėl neišvaro.

Visada norėjau gyventi Antro Pasaulinio Karo metais. Galbūt dėl to, kad mano vidinis neužsičiaupiantis abejingumas ir už nugaros stovintis nerimas sutaptų su išorėje matomais dalykais. Taip įgaučiau vidinę ramybę, nes susiliečiau su aplinka. Tuomet vi- siems gyvenimas buvo savaime su druska, cukrum ir pipirais, o dabar visko reikia įsiberti pačiam. Prėskas gyvenimas nesiduoda toks būti.