Kol vaikas manęs nevaldo, kol jis nieko nemato, tol jam ir neskauda. Reikia niekada neleisti jam gyventi ir išlysti. Nes vėl skaudės. Jis turi mirti. Aš suaugus.

Kaip smagu, rašyti savo rankomis, žiūrėti pro savo akis ir kalbėti savo tikras mintis. Jausti, kad gyveni, turi veidą ir šiltą širdį. Kai nestingsta rankos ir nekyla pečiai. Kai netirpsta kojos ir nevarva akys. Gera būti savimi, labai gera.

Realiai aš galiu užčiuopti ženklus, kuria kryptimi man eiti. Tai žmonės ir jų tikros mintys ir jausmai. O gal visi taip jaučias? Na tai bent kažkokia rodyklė.

O man patinka, kai lyja lietus. Nes ši eilutė gražiai ir senviškai skamba. Kaip sena boba. Netikra. Apsimetinėjimo jausmas persmelkia viską, net ir tai. Jaučiuos, lyg nieko nesugebėčiau, netgi amžinai miegoti. Reiktų truputėlį amprašyti tai, apie ką vengiu galvoti ir kas galvoj negirdimai man krebžda. Taigi ji atrodė labai ne kaip. Neatsakė, labai ,,nuvytus". Įdomu įdomu. Smalsu. Tai nebuvo skaudu, tik labai neskanu. Pirmą kart ją pamačiau savo tikromis akimis ir atrodė, kad ji yra kaip mano ateitis. Woops. Tačiau nebenoriu, nei kad ji mane apkabintų, nei kad išklausytų. Jausmai visiškai kitokie. Nei diegia pilvą, nei kerta kojas. Nieko, tiktai susierzinimas, kuris yra logiškas. Gal suaugau? Gal pasveikau? O gal viskas būtų kitaip, jeigu ir ji būtų pasisveikinus su šypsena atgal? Nenoriu apie tai galvoti. Tai sukelia baimę, kad visdėlto sukeltų tiek daug beprasmio ir neaiškaus skausmo.

Svarbiausias dalykas darantis mano gyvenimą pilnesnį yra artumas su kitais žmonėmis. Taip, jį reikia tinkamai dozuoti, nes tai man kaip vaistai. Būtina, tačiau tik tinkama dozė.

Viskas netikra netikra netikra. Tik mano gėda tikra.

Manau, kad mano depresija kyla iš mano pratylėjimų ir baimės atsiginti. Juk kai save apginu jaučiuosi stipri ir jokios depresijos nė pro kur. Pratylėjimas jos maistas.

Negalėjimas kalbėti man drąsko širdį. Nematomumas tuština skrandį. Baimė gniuždo sielą. Tačiau šį kartą pavasaris visai su manimi rezonuoja ir nemuša. Tik negalėjimas būti mane žudo.

Ši diena tokia pavasariška. Kai ateina pavasaris tai žinai dėl to, kad viskas aplinkui pasikeičia, o labiausiai pasikeičia garsas. Kiekvienas sezonas turi savo garsą. Tiesiog. Pavasarį viskas pasidaro ne tik šviesiau, ryškiau, klampiau ir intensyviau, bet ir fonas pasidaro daug skambesnis. Jei šūdinai jautiesi, bėda tau, nes pavasaris įsižeis, kad tu juo nesidžiaugi ir užsiundys lieps savo foną, šviesumą ir ryškumą tave suryt. 

Tad šiemet aš laukiu pavasario ir nebūsiu suvalgyta. Noriu pamatyti pražydusias sakuras. Pagulėti ant žolės. Pavaikščioti po Vingio parką. Nes pavasaris nekaltas, kad žmonės juo nemoka džiaugtis.

Pamiegojus prašviesėja protas. Kažin, ar būtina miegoti kas pusvalandį, kad jis visada būtų šviesus? Noriu mylėti pasaulį, tikrai labai noriu. Noriu mylėti kiekvieną žmogų, būti atvira, džiaugtis kiekviena smulkmenėle. Labiausiai pasaulyje noriu daugiau džiaugsmo ir mažiau baimės. Vidinės ramybės. Kad visada galėčiau surasti save ir būti savim. Kad niekas manęs neišvestų iš pusiausvyros ir niekuomet nepamesčiau savęs. Kad nebūtų dienų, kurios verstų mane jaustis negyvai ir drebėti. Noriu būti ne vaikas, noriu būti suaugusi. Nebijoti savo pačios motinos. Noriu, kad kažkas įstatytų man naują širdį, nes senoji pabėgo.

Kaip ir visi, šioj žemėj turiu matyti prasmę gyventi, kad mėgčiau pavasarius:

1. Yra žmonių, kurie mane myli. Tai mano šeima. Jai manęs reikia ir aš galiu ja rūpintis. 

2. Vaikai. Turiu pasirūpinti, kad pasaulyje būtų kuo mažiau neteisybės jiems. Tikiu, kad galiu prie to prisidėti.

3. Norėčiau sukurti knygą. Turbūt, kiekvienas žmogus vėliau ar anksčiau ištaria šį sakinį ir prideda ,,ji būtų apie mane ir mano gyvenimą". U don sei. Iš esmės, norėčiau aprašyti žmones, tačiau t

4. Noriu rūpintis, kad geriems šiam pasauly būtų geriau gyventi. Nepasiduoti blogiui, remtis geromis vertybėmis, atsigręžti ir į kitą ne visada būna lengva. Žmonės, kurie stengiasi elgtis kuo geriau ir remtis savo vidinėmis tiesomis turi gauti atitinkamą atlygį. Man tai daryti labai nelengva, kadangi sunkiai galiu apginti ir pasirūpinti net savim. 

5. Kurti vertingiausių posakių kolekciją. Na jau prasideda nesąmonės. Na va.

Laukiu kol pražys sakuros. Rožinės! Niekada nemačiau sakurų, nes jos man nerūpėjo. O dabar man rūpi ir aš jas būtinai pamatysiu ir paliesiu.