Savizudybe man yra logiskas, racionalus ir nekeistinas sprendimas. Daug kartu apmastytas, daug kartu keistas, daug kartu planuotas ir dvejotas. Nenoriu skausmo, nekenciu skausmo. Nenoriu jo sukelti ir kitiems, taciau as negaliu. Negaliu gyventi, negaliu. Zinau, kad nebus geriau. As gimiau nemylima ir esu pasmerkta buti nemylima, o be meiles man sunku. Niekada is nieko jos gaut negausiu; ne del to, kad kiti man nesuteiktu progos - jie suteikia, taciau as negaliu prisileisti zmoniu. As ju bijau, bijau net tokiu pat kaip as. Visi jie mane paliks; ir as geriau busiu pirma kuri palieka pries tai yvykstant. Zinau, kad M. galetu buti mano ateities vyras. Kad galetumeme susituokti ir gyventi. Arba tiesiog bent jau gyventi. Gal jis man net duotu susukuoti jo plaukus. Taciau rizikos kaina yra didele. As geriau jo atsikratysiu ir vel pilnai jausiu savo tustuma. Pakibima. Bet negaliu ir jo istrinti. Nes zinau potenciala. Jauciu ir savo nuojauta tikiu. Tikiu, kad jis man skirtas, vos ne nuo pat pradzios. Todel jam paliksiu vadzias. Netrinsiu, arba istrinsiu nemaciom, po keliu dienu, kad jis nepastebetu ir perdaug nesikankintu. Nors as noreciau, kad kazkas pasijustu taip kaip jauciuosi as. Nekenciu, nemyliu, negaliu. Tai as zmogus prasidedantis priesdeliu -ne. Rytoj - vel i teatra. Tegul mane partrenkia, as nenoriu, negaliu, uzmuskit mane prasau.

Lucy in the skyy with diamonds

Sena asmenybė beveik mirus. Vietą ima nauja Gintarė, kurią nežinau ar mėgstu. Ji visiška priešingybė. Biški durna. Bet simpatiška. Nieks nežino tiesa ar norėtų iš jos ko daugiau. Tik visada sugrįžta dėl jos naivuoliškumo.

Štai ir vėl grįžtu į medūzų pasaulį. Nelauktai ir visai inertiškai ir nenorom, sugrįžtu čia. Mieliau laiką, tiesa, leisčiau iliuzijų pasauly. Nes nekenčiu būti atsumta. Priimta. Mėgstu būti tik išskirtinė ir tik gražiai. Man 21. Viskas įgauna meilės, seksualumo atspalvius. Prasmė, paskaitos, svarba. Tai- svarbiausia. Be meilės, seksualumo bei įtempties pasaulis yra ne tik prėskas, jis verčia ne egzistuoti, o badauti, kentėti ir kelia savižudiškas mintis. Nenoriu mirti, žinau, kad teks iškęsti, bet man skau-da. Noris save naikinti, nutempti dėmesį kitur, bet tiesiog gaila savęs, ypač, kai matai, kad kiti tai gauna, o tu- ne. Reiškia esi prastesnė, kaip nepastebima musė (net ne ta didelė, kuri erzina), kaip kampe gyvenantis tarakonas (net ne tas matomai vogiantis trupinius nuo žemės). Tu- tuščia, niekam nei įdomi, nei matoma vieta. Tu- Gintarė, gebanti tik idealizuoti ir iš šono aprašyti savo dilemas bei skausmą senatvės refleksijoms.

Kol vaikas manęs nevaldo, kol jis nieko nemato, tol jam ir neskauda. Reikia niekada neleisti jam gyventi ir išlysti. Nes vėl skaudės. Jis turi mirti. Aš suaugus.

Kaip smagu, rašyti savo rankomis, žiūrėti pro savo akis ir kalbėti savo tikras mintis. Jausti, kad gyveni, turi veidą ir šiltą širdį. Kai nestingsta rankos ir nekyla pečiai. Kai netirpsta kojos ir nevarva akys. Gera būti savimi, labai gera.

Realiai aš galiu užčiuopti ženklus, kuria kryptimi man eiti. Tai žmonės ir jų tikros mintys ir jausmai. O gal visi taip jaučias? Na tai bent kažkokia rodyklė.

O man patinka, kai lyja lietus. Nes ši eilutė gražiai ir senviškai skamba. Kaip sena boba. Netikra. Apsimetinėjimo jausmas persmelkia viską, net ir tai. Jaučiuos, lyg nieko nesugebėčiau, netgi amžinai miegoti. Reiktų truputėlį amprašyti tai, apie ką vengiu galvoti ir kas galvoj negirdimai man krebžda. Taigi ji atrodė labai ne kaip. Neatsakė, labai ,,nuvytus". Įdomu įdomu. Smalsu. Tai nebuvo skaudu, tik labai neskanu. Pirmą kart ją pamačiau savo tikromis akimis ir atrodė, kad ji yra kaip mano ateitis. Woops. Tačiau nebenoriu, nei kad ji mane apkabintų, nei kad išklausytų. Jausmai visiškai kitokie. Nei diegia pilvą, nei kerta kojas. Nieko, tiktai susierzinimas, kuris yra logiškas. Gal suaugau? Gal pasveikau? O gal viskas būtų kitaip, jeigu ir ji būtų pasisveikinus su šypsena atgal? Nenoriu apie tai galvoti. Tai sukelia baimę, kad visdėlto sukeltų tiek daug beprasmio ir neaiškaus skausmo.