Savizudybe man yra logiskas, racionalus ir nekeistinas sprendimas. Daug kartu apmastytas, daug kartu keistas, daug kartu planuotas ir dvejotas. Nenoriu skausmo, nekenciu skausmo. Nenoriu jo sukelti ir kitiems, taciau as negaliu. Negaliu gyventi, negaliu. Zinau, kad nebus geriau. As gimiau nemylima ir esu pasmerkta buti nemylima, o be meiles man sunku. Niekada is nieko jos gaut negausiu; ne del to, kad kiti man nesuteiktu progos - jie suteikia, taciau as negaliu prisileisti zmoniu. As ju bijau, bijau net tokiu pat kaip as. Visi jie mane paliks; ir as geriau busiu pirma kuri palieka pries tai yvykstant. Zinau, kad M. galetu buti mano ateities vyras. Kad galetumeme susituokti ir gyventi. Arba tiesiog bent jau gyventi. Gal jis man net duotu susukuoti jo plaukus. Taciau rizikos kaina yra didele. As geriau jo atsikratysiu ir vel pilnai jausiu savo tustuma. Pakibima. Bet negaliu ir jo istrinti. Nes zinau potenciala. Jauciu ir savo nuojauta tikiu. Tikiu, kad jis man skirtas, vos ne nuo pat pradzios. Todel jam paliksiu vadzias. Netrinsiu, arba istrinsiu nemaciom, po keliu dienu, kad jis nepastebetu ir perdaug nesikankintu. Nors as noreciau, kad kazkas pasijustu taip kaip jauciuosi as. Nekenciu, nemyliu, negaliu. Tai as zmogus prasidedantis priesdeliu -ne. Rytoj - vel i teatra. Tegul mane partrenkia, as nenoriu, negaliu, uzmuskit mane prasau.