Štai ir vėl grįžtu į medūzų pasaulį. Nelauktai ir visai inertiškai ir nenorom, sugrįžtu čia. Mieliau laiką, tiesa, leisčiau iliuzijų pasauly. Nes nekenčiu būti atsumta. Priimta. Mėgstu būti tik išskirtinė ir tik gražiai. Man 21. Viskas įgauna meilės, seksualumo atspalvius. Prasmė, paskaitos, svarba. Tai- svarbiausia. Be meilės, seksualumo bei įtempties pasaulis yra ne tik prėskas, jis verčia ne egzistuoti, o badauti, kentėti ir kelia savižudiškas mintis. Nenoriu mirti, žinau, kad teks iškęsti, bet man skau-da. Noris save naikinti, nutempti dėmesį kitur, bet tiesiog gaila savęs, ypač, kai matai, kad kiti tai gauna, o tu- ne. Reiškia esi prastesnė, kaip nepastebima musė (net ne ta didelė, kuri erzina), kaip kampe gyvenantis tarakonas (net ne tas matomai vogiantis trupinius nuo žemės). Tu- tuščia, niekam nei įdomi, nei matoma vieta. Tu- Gintarė, gebanti tik idealizuoti ir iš šono aprašyti savo dilemas bei skausmą senatvės refleksijoms.