2016 m. vasario 19 d., penktadienis

Kol vaikas manęs nevaldo, kol jis nieko nemato, tol jam ir neskauda. Reikia niekada neleisti jam gyventi ir išlysti. Nes vėl skaudės. Jis turi mirti. Aš suaugus.
Kaip smagu, rašyti savo rankomis, žiūrėti pro savo akis ir kalbėti savo tikras mintis. Jausti, kad gyveni, turi veidą ir šiltą širdį. Kai nestingsta rankos ir nekyla pečiai. Kai netirpsta kojos ir nevarva akys. Gera būti savimi, labai gera.
Realiai aš galiu užčiuopti ženklus, kuria kryptimi man eiti. Tai žmonės ir jų tikros mintys ir jausmai. O gal visi taip jaučias? Na tai bent kažkokia rodyklė.

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

O man patinka, kai lyja lietus. Nes ši eilutė gražiai ir senviškai skamba. Kaip sena boba. Netikra. Apsimetinėjimo jausmas persmelkia viską, net ir tai. Jaučiuos, lyg nieko nesugebėčiau, netgi amžinai miegoti. Reiktų truputėlį amprašyti tai, apie ką vengiu galvoti ir kas galvoj negirdimai man krebžda. Taigi ji atrodė labai ne kaip. Neatsakė, labai ,,nuvytus". Įdomu įdomu. Smalsu. Tai nebuvo skaudu, tik labai neskanu. Pirmą kart ją pamačiau savo tikromis akimis ir atrodė, kad ji yra kaip mano ateitis. Woops. Tačiau nebenoriu, nei kad ji mane apkabintų, nei kad išklausytų. Jausmai visiškai kitokie. Nei diegia pilvą, nei kerta kojas. Nieko, tiktai susierzinimas, kuris yra logiškas. Gal suaugau? Gal pasveikau? O gal viskas būtų kitaip, jeigu ir ji būtų pasisveikinus su šypsena atgal? Nenoriu apie tai galvoti. Tai sukelia baimę, kad visdėlto sukeltų tiek daug beprasmio ir neaiškaus skausmo.
Svarbiausias dalykas darantis mano gyvenimą pilnesnį yra artumas su kitais žmonėmis. Taip, jį reikia tinkamai dozuoti, nes tai man kaip vaistai. Būtina, tačiau tik tinkama dozė.
Viskas netikra netikra netikra. Tik mano gėda tikra.

2016 m. vasario 13 d., šeštadienis

Manau, kad mano depresija kyla iš mano pratylėjimų ir baimės atsiginti. Juk kai save apginu jaučiuosi stipri ir jokios depresijos nė pro kur. Pratylėjimas jos maistas.

2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

Negalėjimas kalbėti man drąsko širdį. Nematomumas tuština skrandį. Baimė gniuždo sielą. Tačiau šį kartą pavasaris visai su manimi rezonuoja ir nemuša. Tik negalėjimas būti mane žudo.