O man patinka, kai lyja lietus. Nes ši eilutė gražiai ir senviškai skamba. Kaip sena boba. Netikra. Apsimetinėjimo jausmas persmelkia viską, net ir tai. Jaučiuos, lyg nieko nesugebėčiau, netgi amžinai miegoti. Reiktų truputėlį amprašyti tai, apie ką vengiu galvoti ir kas galvoj negirdimai man krebžda. Taigi ji atrodė labai ne kaip. Neatsakė, labai ,,nuvytus". Įdomu įdomu. Smalsu. Tai nebuvo skaudu, tik labai neskanu. Pirmą kart ją pamačiau savo tikromis akimis ir atrodė, kad ji yra kaip mano ateitis. Woops. Tačiau nebenoriu, nei kad ji mane apkabintų, nei kad išklausytų. Jausmai visiškai kitokie. Nei diegia pilvą, nei kerta kojas. Nieko, tiktai susierzinimas, kuris yra logiškas. Gal suaugau? Gal pasveikau? O gal viskas būtų kitaip, jeigu ir ji būtų pasisveikinus su šypsena atgal? Nenoriu apie tai galvoti. Tai sukelia baimę, kad visdėlto sukeltų tiek daug beprasmio ir neaiškaus skausmo.